Ar aš esu psichopatas?

Sveiki, per daug giliai į detales neišsiplėsiu, jeigu kartais šiame poste minimi žmonės jį netyčia atrastų.

Esu jaunas, dar studentas, turėjęs vienus rimtus santykius gal pusės metų trukmės. Santykiai pasibaigė mano iniciatyva, nes mergina atsibodo, nesutapo interesai, pomėgiai. Po jos buvo gal 7-8 trumpalaikės draugystės, kurias irgi užbaigdavau aš, nes "nučiešinus" merginą, pajautus kad jai stipriai patinku, ir pasimylėjus n kartų, man tiesiog atsibosdavo. Dabar su paskutine mergina su kuria bendrauju, yra keistoka situacija, nes aš jai draugaut pasiūliau pažinties pradžioje ant bajerio, ji sutiko, ir dabar realiai aš vaidinu jog esu rimtai įsipareigojęs, o ji tuom tiki. Susitinkam dažnai, dažniausiai laiką leidžiam kai ji atvažiuoja pas mane, deda daug pastangų į "santykius", rūpinasi manimi, gamina valgyt ir t.t.

Sakau kad myliu ją, kai bendraujam esu labai švelnus, rūpestingas, ji jaučiasi su manimi labai gerai, kiekvieną kartą kartoja kokia ji laiminga, ir kaip jai pasisekė kad yra su manimi. Baisu yra tai, kad visada mano galvoje yra mintys jog aš su ja kažkada vis tiek išsiskirsiu, nes man jau pradeda atsibost ir manau greitai stipriai atsibos. Kai kalbam apie ateities planus, aš vaidinu jog galvoju toli į ateitį, planuojam dalykus ir panašiai. Su ja nesiskiriu dabar nes esu bailys, nesubrendęs, ir naudojuosi ta situacija, jog kažkam stipriai patinku ir kažkas manim rūpinasi. Jei būčiau vienišas tikriausiai vėl ieškočiau naujų pažinčių ir tas ratas suktūsi toliau. Nepamenu kada ir ar išviso jaučiau kad man kita mergina nuoširdžiai patiktų taip, jog bijočiau ją prarasti ar nenustočiau galvoti apie ją. Ar aš esu toks žmogus, kuriam niekada ir nepavyks pajaust tokio jausmo, ar visdar nesutikau sau skirto žmogaus?

Dar kitas dalykas - esu žiauriai pavydus, visada pykstu jei mergina pamini kokį kitą vaikiną ar draugą, prašau pasakyti ką veikė be manės, kur buvo, su kuo bendravo. Čia yra ironiška, nes kodėl man turėtų taip rupėt ar mane išdavinėja ar ne, jeigu man pačiam ta mergina nėra svarbi ir įdomi? Kaip čia suprast? Ar aš tiesiog ant tiek lūzeris ir nepasitikiu savim?

Kaip tvarkytis? Ar aš visada būsiu toks blogas ir baisus žmogus, kuris naudojasi kitais, ar čia įmanoma pasitaisyti? Ar tai yra įgimta? Pas psichologus baisu eiti, nes pasipasakojus kaip aš elgiuosi, atrodo, kad pradėtų stipriai smerkti ir net atsisakytų suteikti tolimesnę pagalbą.

Nežinau ar tai kažką keičia, bet dažniausiai mergina atsibosta ir tampa nebeįdomi permiegojus kelis kartus, nors prieš tai dažnai visas bendravimas tikrai būna įdomus ir įtraukiantis, investuoju daug laiko ir noro, stengiuosi save pateikti kaip įmanoma geriau, taip pat skiriu daug dėmesio merginai ir jos norams bei lūkesčiams. Kai užeina mintis nutraukti bendravimą, visada sukuriu tokią situaciją, kad išsiskyrėm dėl jos kaltės, kad nelikčiau kalto vaidmenyje. Jaučiu ir suprantu, kad manipuliuoju, naudojuosi ir piktybiškai elgiuosi su kitais žmonėmis, tačiau esmė tame, kad jie to nežino ir nesupranta, nes niekada to neparodau savo veiksmais, ir visos blogos mintys lieka tik mintimis. Iš išorės tiek draugams, tiek šeimai, tiek toms merginoms, esu geras, nuoširdus, rūpestingas ir protingas žmogus.

Ar aš nepagydomas, o jei pagydomas, tai kaip? Laukiu visų blogų žodžių ir piskit protą man į valias, aš to nusipelniau.